Daržo paruošimas ir priežiūra pavasarį. Darbai balandį ir gegužę

Daržo paruošimas sezonui, priežiūra ir svarbiausi darbai balandį ir gegužę apima dirvos paruošimą, augalų parinkimą, sėjimą / daiginimą ir sodinimą. Kadangi balandį – gegužę dar galimos šalnos, labai svarbu žinoti, kaip apsaugoti augalus. Pasiraitokime rankoves ir apie viską – nuo pradžių!

Dirvą darže galime pradėti kasti ar kitaip dirbti tik tada, kai ji pakankamai pradžiūsta. Kaip tai nustatyti? Paprasčiausias būdas yra paimti saują žemės, stipriai suspausti rankoje ir, atgniaužus pirštus, nykščiu paspausti suformuotą grumstą. Jei jis lengvai subyra, tai reiškia, kad dirva jau pakankamai pradžiūvusi ir ją galima dirbti, jei žemės gumulas nesubyra – dirvos dirbti negalima, nes sugadinsime dirvožemio struktūrą.

Daržo augalams, daržui, prieskoniams (tai liečia daržovių daigų auginimą) naudokime tik tokius substratus, kompostus ir įvairiausius žemių mišinius, ant kurių pakuočių aiškiai pažymėta, jog jie skirti daržovėms ar jų daigams auginti. Jokiu būdu daržo augalų neauginkime substratuose, kurie skirti kapų priežiūrai, dekoratyviniams augalams ir pan., kad ir kokie juodi ir gražūs jie būtų. Daržo augalams auginti skirtų substratų gaminimas yra reglamentuojamas higieninėmis normomis, o kiti, tarkime, „kapų priežiūrai“ skirti substratai yra gaminami iš medžiagų, kurios dėl savo taršos netinka daržovėms. Substratai gaminami iš įvairių augalinių atliekų, o miestuose jų yra itin daug, pvz., nuotekų dumblai, įvairūs digestatai, miestų medžių, augančių didelės taršos sąlygomis, lapai ir nupjauta žolė. Taigi jei sumaišysime paskirtis, galime savo auginamas daržoves užteršti ne tik sunkiaisiais metalais, bet ir kitomis nepageidautinomis medžiagomis.

Pagal poreikį šilumai, daržoves galima skirstyti į dvi grupes:

Pakenčiančias žemas temperatūras;
Šilumamėges.

Atsižvelgiant į daržovių poreikį šilumai, nustatomas daržovių sėjos laikas:

Pirmai grupei priklauso kopūstai, beveik visi šakniavaisiai, svogūnai (sėklos, ne sodinukai), česnakai, žirniai, salotos, špinatai, krapai, šalavijai. Jų sėklos ima dygti jau prie 1 – 3º C, o daigai išlaiko šalnas iki – 6º C.

Antrai grupei priklauso agurkai, moliūgai, patisonai, pomidorai, paprika, baklažanai, pupelės. Kad šių augalų sėklos sudygtų, reikia palyginti aukštos temperatūros, apie 12 – 14º C, o daigai išlaiko tik labai nedideles šalnas (apie 0º C).

Pražydus paprastajai vyšniai ir paprastajai ievai, sėjami ir sodinami šie daržo augalai:

burokėliai (ankstyvam naudojimui),
morkos,
daržo kukurūzai,
juozažolės,
citrininės melisos,
vėlyvi gūžiniai kopūstai,
žiediniai kopūstai,
salierai,
gelsvės,
raudonėliai.

Pražydus paprastajai alyvai, sėjami ir sodinami šie daržo augalai:

agurkai,
aguročiai,
moliūgai,
patisonai,
pupelės,
vidutinio vėlyvumo gūžiniai kopūstai,
pomidorai (apsaugotoje vietoje),
mairūnai,
peletrūnai,
citrininė melisa daigais,
juozažolė daigais.

Keletas praktiškų patarimų:

Jeigu dirva pakankamai pradžiūvusi, galima sėti morkas ankstyvam naudojimui, petražoles, pastarnokus, salotas, svogūnui (sėklomis), krapus, špinatus,
Šiek tiek vėliau sėjami burokėliai, žirniai, pupos, ridikėliai. Tuo pačiu metu į atvirą gruntą jau galima sodinti ankstyvų kopūstų, salierų ir griežčių daigus.
Gerai sušilus orams ir dirvai, jau galima sėti ir sodinti agurkus, pomidorus, moliūginius augalus ir pupeles.
Planuojant daržą, būtina atsižvelgti į augalų tarpusavio suderinamumą. Apie tai rašiau plačiau šiame straipsnyje.
Jei gresia pavasarinės šalnos, o darže jau sudygę ir pasodinti augalai, juos reikia gelbėti. Paprasčiausias būdas yra augalus pridengti. Geriau dengti ne plėvele, o maišiniu audeklu, stiklu, šiaudais, nendrėmis ir pan. Dengiant reikia įrengti atramas, kad dangalai nesulaužytų daigų. Taip pat galima dengti kiekvieną augalą atskirai, pvz. stiklainiais, gaubtais ir pan.
Prieš numatomas šalnas augalus reikia palaistyti, nes sudrėkinta dirva mažiau atšąla, o garuojantis vanduo išlaisvina dirvoje esančią šilumą ir šiek tiek sušildo orą aplinkui augalus.

Daržo žemę kas 2 – 3 metai reikia kalkinti, nes visos dirvos yra linkę rūgštėti, ypač tos, kuriose naudojama nemažai mineralinių trąšų. Kodėl reikia kalkinti? Visų pirma todėl, kad rūgščiose dirvose augalai sunkiau įsisavina maistines medžiagas ir dėl šios priežasties pradeda skursti, nors tręšiama gausiai. Be to, rūgščiuose dirvožemiuose išsilaisvina sunkieji metalai, jie pasidaro judrūs, to pasekmėje augalai sukaupia savyje didesnius teršalų kiekius.

Kalkinti reiktų žinant koks yra dirvožemio pH. Jį galima nusistatyti patiems arba artimiausioje agrocheminių tyrimų laboratorijoje. Kalkes labai lengva perdozuoti, todėl, jeigu kalkiname „iš akies“, tiksliai nežinodami dirvožemio pH, geriau naudoti ne kalkes, o maltą statybinę kreidą arba medžio pelenus.