Vaismedžių balinimas

Vaismedžių balinimas

Patyrę sodininkai žino, kad vaismedžių kamienų balinimas yra svarbi sodo priežiūros dalis. Aptarkime kaip, kuo ir kada reikia balinti obelis.

Kodėl reikia balinti vaismedžių kamienus? Medžio žievė atlieka visas apsaugines funkcijas, kurios padeda apsaugoti medį nuo nepalankių aplinkos veiksnių. Oro temperatūros svyravimai, stiprūs šalčiai, vėjai, be to, graužikai ir kenkėjai – visa tai gali pažeisti kamieną. Medžiai pažeistais kamienais anksčiau ar vėliau suserga, o tai neišvengiamai sumažina derlių ir vaisių kokybę. Veikiant saulei ir šalčiui, medžių žievė sugrumba, ima eižėti, sluoksniuotis ir luptis. Į atsiradusius plyšius lengvai patenka infekcijos ir kenkėjai, kurie laikui bėgant susilpnina medžio atsparumą, o dažnai ir pražudo visą medį. Apie pažeidimus ir jų gydymą plačiau skaitykite čia >> Tuo tarpu balinimas apsaugo kamienus nuo pažeidimų šaltuoju metų laiku, kai medžiai neturi lapų ir negali patys apsisaugoti nuo ultravioletinių spindulių. Balinimas apsaugo ir nuo žiemospirgių, sunaikina infekcijas ir kenkėjus, esančius žievės paviršiuje. Svarbu! Tiek senus, tiek jaunus vaismedžius reikia balinti tinkamu laiku. 

Balinimo laikas ir kiti ypatumai. Tradiciškai daugelis mūsų medžius balina pavasarį. Šio darbo tikslas yra ne padidinti sodo dekoratyvumą, bet apsaugoti nuo kenkėjų. Turbūt retas mūsų žino, kad balinti reikia tris kartus metuose: rudenį, vasarą ir pavasarį. Rudeninis balinimas yra pats svarbiausias. Balinama spalio – lapkričio mėnesiais, tuo metu nubalinus medžius, apsauga išsilaiko iki pavasario ir apsaugo juos nuo ypač aktyvių vasario saulės spindulių, kurie įšildo saulės apšviestą kamieno pusę iki + 9 º C. Tokios temperatūros visai pakanka, kad prasidėtų gyvybiniai procesai– kamienu imtų tekėti sultys. Tačiau aplinkos temperatūra išlieka minusinė ir saulei nusileidus, užšaldamos sultys suplėšo žievę.

Žiemospirgiai arba žaizdos, atsiradusios dėl temperatūros svyravimų, turi būdingą formą.

Pavasarinis balinimas laikomas antru pagal svarbumą. Jeigu rudenį nenubalinome obelų, tai pavasarinis balinimas turi būti atliekamas vasario mėnesį, kai tik leidžia oro temperatūra. Jeigu rudenį nubalinome obelis, tada pavasrį baliname kovo – balandžio mėnesį, o ne šiltą gegužės savaitgalį, kaip paprastai daroma. Vasarą balinama siekiant atnaujinti pavasarinį balinimą ir tai daroma birželį – liepą, tuo vaismedžių kamienai apsaugomi nuo perkaitimo, esant aukštai oro temperatūrai. Svarbu! Kad vaismedžiai būtų tinkamai apsaugoti, balinama iki 1,5 – 2 m aukščio ir atkasant žemę aplink kamieną iki 4 cm gylio. Balinimo mišiniui apdžiūvus, kamienus vėl užžeriame.

Kaip vaismedžiai paruošiami balinimui? Paruošimas susideda iš kelių etapų. Pirmas etapas: kamieno ir skeletinių šakų nuvalymas. Optimaliausias laikas šiam darbui, kai oro drėgnumas yra padidėjęs. Šios procedūros metu nuvalomos kerpės, samanos, ataugos ir atsilupusi žievė. Šiai procedūrai visai užtenka medinės mentelės. Viską, ką nuskusime reikia surinkti ir sudeginti, kad neplistų infekcijos ir kenkėjai. Todėl geriausiai prieš darbą aplink kamieną pasitiesti audinį ar plėvelę, ant kurios kristų viskas, ką nuskusime.

Atsilupusi sena žievė (žalios spalvos rodyklė), samanos (raudonos spalvos rodyklė) prieš balinimą turi būti nuskutamos, o ataugos (pažymėta raudonai) – pašalinamos nuo skeletinių šakų ir kamieno.

Antras etapas: žaizdų sutvarkymas. Šį darbą atliekame esant ramiam, sausam orui. Žaizdos tvarkomos likus ne mažiau kaip 3 dienoms iki numatomo balinimo – kitaip dezinfekcija neatneš laukiamo rezultato. Dezinfekuoti žaizdas ir kamienus galima vario sulfato ir bordo mišinio tirpalu, jį išpurškiant pulverizatoriumi. Tam pačiam tikslui tinka ir karštas pelenų – muilo tirpalas, juo galima nuplauti visą medžio kamieną. Svarbu! Dezifekuojant žaizdas būtina laikytis saugumo priemonių: dirbti su pirštinėmis, apsauginiais akiniais ir respiratoriumi.

Visos žaizdos, esančios ant kamienų ir skeletinių šakų, turi būti išvalytos ir dezinfekuotos, o ne paprasčiausiai užteptos balinimo mišiniu. Žalia rodyklė žymi būtent taip tvarkytą žaizdą – tai matyti iš balinamojo mišinio likučių. Geltona rodyklė žymi seną žiemospirgį, kuris nebuvo tinkamai sutvarkytas, todėl neužgijo. Aplink jį esančią seną apmirusią žievę (raudona rodyklė) reikia nuskusti ir taip apvalytą žaizdą galima dezinfekuoti.

Trečiam etape jau dezinfekuotos žaizdos užtepamos moliu ar specialiomis pastomis. Taip paruoštą medį jau galima balinti. Balinimui dažniausiai naudojami mišiniai su kalkėmis, tačiau tam pačiam tikslui galima naudoti ir dažus. Taigi, kam reikėtų teikti pirmenybę?  

Balinimas kalkėmis. Kalkės yra ekologiškai švari, nekenkianti aplinkai priemonė. Be to, kalkės yra lengvai prieinama ir pigi priemonė. Dėl šių priežasčių kalkių mišiniai yra dažniausiai naudojama balinimo priemonė. Trūkumai: kalkės nėra ilgaikės – jas greitai nuplauna lietus. Dėl šios priežasties jomis balinti reikia mažiausiai du kartus metuose. Kalkės puikiai apsaugo nuo neigiamo spindulių ir šalčio poveikio, bet kenkėjų ir ligų efektyviai nenaikina, todėl į kalkių mišinį visada dedama mėlynojo, rečiau žaliojo akmenėlio (vario ar geležies sulfato). Populiariausi balinimo mišiniai: 1 kg kalkių, 8 l vandens, 0,2 kg vario arba geležies sulfato. Kitas receptas: 2 kg maltos kreidos, 10 l vandens ir 200 g molio. Visus komponentus reikia kruopščiai išmaišyti, kad neliktų gumuliukų. Tirpalą reikėtų pasiruošti bent 2 valandas prieš naudojimą.

Balinimas dažais. Naudojami vandens emulsiniai arba akriliniai dažai. Vandens emulsinių dažų poveikis panašus į kalkių mišinio, t.y., vandens emulsiniai dažai apsaugo tik nuo saulės ir šalčio poveikio, bet ilgiau išsilaiko, todėl reikia rečiau dažyti. Tuo tarpu akriliniai dažai vaismedžius apsaugo ne tik nuo saulės ir šalčio poveikio, bet ir nuo kenkėjų bei ligų. Be to, dažų naudojimas yra labai paprastas; užtenka atidaryti dėžutę ir galima dažyti. Trūkumas yra tas, kad dažai daug brangesni negu kalkės, bet dėl savo patvarumo ant kamienų jie išsilaiko ilgiau, todėl dažyti reikia rečiau.

Kitos priemonės: balinimui galima naudoti molio ir karvės mėšlo mišinį. Toks mišinys yra neįprastos spalvos, tačiau pigus ir ekologiškas. Molis apsaugo kamienus nuo perkaitimo ir nuo šalčio, be to, jis neužkemša porų ir medis gali laisvai kvėpuoti, o karvės mėšlas yra rišanti medžiaga, dar ir pamaitinanti medį naudingais mikroelementais per žievę.

Balinimo instrukcija, taisyklės ir rekomendacijos. Norint teisingai nubalinti vaismedžius, reikia pasiruošti iš anksto. Darbus reikia atlikti sausą, giedrą dieną. Teptuką reikia parinkti atsižvelgiant į kamieno storį, tai padeda taupyti laiką ir medžiagas. Sluoksnis neturi būti storesnis, kaip 2 – 3 mm, nes jei tepsime storesniu sluoksniu, jis suskilinės ir greitai nutrupės. Žingsniai:

  • Pasiruošti balinimo tirpalą ne mažiau kaip 2 val. iki darbo pradžios.
  • Aplinkui vaismedžius nužerti ar nukasti viršutinį žemės sluoksnį maždaug 4 – 5 cm sluoksniu.
  • Užsidėti respiratorių, apsauginius akinius, užsimauti pirštines.
  • Gerai išmaišyti balinimo tirpalą iki vienalytės konsistensijos.
  • Pradėti balinti medį nuo viršaus. Pradedame balinti maždaug 1,5 – 2 m aukštyje ir leistis žemyn, tolygiai dengiant kamieną iš visų pusių.
  • Tuo pačiu metu nubalinti ir skeletines šakas maždaug 20 cm atstumu nuo kamieno.
  • Nubalinti visą kamieną ir žemiau dirvos paviršiaus 4 – 5 cm.
  • Balinimo mišiniui apdžiūvus, kamieną vėl apkasti žemėmis.

Svarbu! Jeigu balinimo mišiniui išdžiūvus kamienas yra pilkšvo atspalvio, rekomenduojama dar kartą nubalinti, kad balta spalva būtų vienodai sodri.

Dažniausios klaidos, padaromos balinant medžius. Net dirbant tokį, atrodytų, paprastą darbą, padarytos klaidos labai sumažina apsaugines šios procedūros funkcijas. Taigi, kokios tos klaidos? Dažniausiai pasitaiko:

  • Pernelyg tirštas arba pernelyg skystas balinimo mišinys. Jei jis bus per skystas, užteptas sluoksnis nutekės nuo kamieno, o per tirštas greitai suskilinės ir nutrupės. Balinimo mišinio tirštumą galima reguliuoti įdedant papildomai kalkių, jei gavosi per skystas mišinys arba įpilant vandens, jei gavosi per tirštas. Mišinio konsistencija turi būti kaip grietinės.
  • Oro sąlygų nepaisymas. Balinti reikia sausą, ramią dieną, nes esant rūkui ar lyjant kalkės nespės nudžiūti ir jas nuplaus lietus.
  • Mišinio receptūros nesilaikymas: jeigu į ruošiamą mišinį pridėsime per daug kalkių, jos gali nudeginti medžio žievę. Be to, jauniems medžiams, kurių žievė lygi ir švelni, kalkių koncentraciją reikia sumažinti 2 – 2,5 karto.
  • Balinimo laiko nepaisymas. Atminkime, kad pavasarinis balinimas turi būti atliktas iki pumpurų brinkimo, o rudeninis — iki pastovių šalčių. Kitu atveju ši procedūra atliks tik dekoratyvinę, bet ne apsauginę funkciją.
  • Kasmet naudojami balinimo mišiniai su vario arba geležies sulfatu (mėlynuoju arba žaliuoju akmenėliu). Šitos medžiagos turi savybę kauptis kamiene ir didelė jų koncentracija gali tapti medžio apsinuodijimo priežastimi, kas neigiamai paveiks jo augimą ir vystymąsi. Todėl vario ar geležies sulfatą periodiškai reikia pakeisti pelenų – muilo tirpalu. Toks medžiagų pakeitimas apsaugos medį nuo intoksikacijų.

Bendrai balinimas nėra sudėtingas darbas, tik reikia žinoti taisykles ir jų laikytis. Kiekvienais metais atliekant šį darbą, greitai pamatysime jo rezultatus: medžiai bus patikimai apsaugoti nuo kenkėjų ir ligų bei neigiamo aplinkos poveikio. O tai teigiamai paveiks ir derlių – medžiai stabiliai derės ir ves kokybiškus vaisius.